Pasak dukrų, ji – moteris su propeleriu. Nugaroje. Ne ant galvos, kaip būna kai kurioms „influencerėms“. Ne, jos propeleris – ne dėl grožio, o dėl greičio. Ši moteris ne gyvena – ji sukasi. Ir ne ratu, o spirale. Į viršų, per dulkių kamuolius, į tą vietą, kur laksto mintys greitesnės už internetą.
Burnoje – aštrus liežuvis. Ne šiaip pipiras, o šveicariškas armijos peilis. Ir pjauti moka, ir konservus atidaryti, ir tiesą į širdį įkalti. Dukros žino – jei mama kalba, geriau klausyti, nes po to teks tylėti. Ilgai. Gal savaitę. Gal ir dvi.
Akys – su velniūkščiais. Ten ne vienas, o visas chuliganų choras. Blizga, šypsosi, erzina. Ne pačios akys kalba, bet tie velniūkščiai jose – jie komentuoja pasaulį taip, kaip televizija nedrįsta.
Ir dar – ji dainuoja. Šoka. Groja svetimais nervais kaip fortepijonu. Ypač vakarais. Kai pavargsta nuo pasaulio ir nusprendžia – dabar aš būsiu uraganas. Ar bent jau spirgučių orkestrėlis keptuvėje.
Gamina! Ir ne kokias salotas, o tikrą gyvenimą: įdeda šaukštą meilės, žiupsnį ironijos, o jei kas prieštarauja – gauna pipirų. Skaito. Knygas, žmones, orą. Kuria. Visokius biesus. Kartais ir angelus. Kartais ir buhalterines ataskaitas – ir jose randa poezijos.
Emocinga – kaip pavasario upelis. Sąžininga – kaip senelio laikrodis, kuris vis dar tiksi. Punktuali – taip, kad traukiniai galėtų savo grafiką derinti pagal ją.
„Tik tu taip gali“, – sako dukros. Ir jos neklysta. Ji viena iš tų moterų, kurios gali būti ir uraganas, ir uogienė. Ir pasaulio pabaiga, ir pasaulio pradžia.
Vyras sakydavo, kad savaitę gali viena sėdėti „grūšioje“. Kas yra ta „grūšia“? Mes nežinom. Gal tai vidinė koplyčia. Gal spinta, gal sielos podėlis. Bet svarbiausia – ten ji randa tylą. Tą tylią tylą, kuri sprogsta, kai ji vėl išeina.
Ir tada – propeleris vėl užsikuria, velniūkščiai pašoka, liežuvis išrėžia eilėraštį…
Ir pasaulis – bent minutei – pasitaiso.
