Sako, kad Romoj visos gatvės veda į Koliziejų. Anykščiuose, kaip taikliai pastebėjo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros dėstytojas Norbertas Černiauskas – visos arba į upę. Arba į šilelį. Ir dar į kokį nors balkoną, kur kaimynas rūko „Primą“ ir spjaudo filosofiją kartu su seilėm. Pažiūrėkime į gatvių pavadinimus – vieni vardai, pavardės, visas…
Refleksija Sėdžiu. Aš visada taip pradedu – iš inercijos. Sėdžiu kažkur viduryje salės, tarp žmogaus su vilnone kepure ir moters, kurios kvepalai tokie stiprūs, kad net spektaklio afiša prieš įeinant pasirašė pasižadėjimą tylėti. Šviesos geso, o aš dar spėjau pagalvot: jei pabaisų nebus – gal ir spektaklio nebus? Bet buvo. Ir dar koks! Scenoje –…
Žvyrkelis – tikra dulkių evangelija. Jis nei kelias, nei ne kelias. Jis – kaip pusseserė, kuri gal ir ne iš pirmo žvilgsnio graži, bet užtat gera. O kartais ir nesveikas, kai po žiemos išmuša tiek duobių, kad atrodo – kelias susirgo raupais. Bet aš jį myliu. Kai buvau mažas ir dar tikėjau, kad šaldytuve gyvena…
Galima. Bet tik Šimonių girioje. Arba sapne. Arba kai pamiršti, kad reikia gyventi. Šiaip gyvenimas be kaukės – kaip ėjimas basomis per šaltą ryto rasą: romantika tol, kol nepradedi čiaudėt. Nes pasaulis – ne močiutės darželis. Jis nori, kad būtum saldus, bet ne lipnus. Protingas. Bet ne per daug – kad neužgožtum viršininko. Ir visada…
Važiuoju į Anykščius. Nežinau ko. Gal obuolio, gal obels. Gal takelio, kurio gale — nieko. O gal — visko. Gal tilto, kuris dar nesugriuvo, nors gyvenimas ten eina nebe kojomis, o mintimis. Važiuoju tyliai, kad pats savęs neišgąsdinčiau. Nes jei pradėčiau klausinėti: „Ko tau ten reikia?“, – atsakyt negalėčiau. Ir būčiau išmestas iš savo paties…
Pasak dukrų, ji – moteris su propeleriu. Nugaroje. Ne ant galvos, kaip būna kai kurioms „influencerėms“. Ne, jos propeleris – ne dėl grožio, o dėl greičio. Ši moteris ne gyvena – ji sukasi. Ir ne ratu, o spirale. Į viršų, per dulkių kamuolius, į tą vietą, kur laksto mintys greitesnės už internetą. Burnoje – aštrus…
Ar žinote, kad legendos kartais kalba tikriau nei istorija? Anykščių apylinkėse kiekvienas akmuo, kiekvienas medis ir kiekvienas upelio vingis turi savo istoriją, tik reikia mokėti ją išgirsti… Iš paukščio skrydžio atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas – Anykščių apylinkių kraštovaizdis, kurio neįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu. Vietos senoliai šnabžda, kad kas kartą pakilus virš šios žemės, akys regi…
Į Anykščius atėjo pavasaris. Galima sakyti – net neatsiklausęs. Išlindo iš kokio nors krūmo, pasikedenęs švarką, nosį pasišluostęs ir – prašom! O soduose – pilna obelų, kurios, kaip panelės gegužės vakare, pasipuošė baltais žiedais ir laukia, kol kas nors atkreips dėmesį. Ir kas gi neatkreips? Aš, pavyzdžiui, ėjau nieko neįtardamas – galvojau, kad reiks bulvių…
Apie meilę, tikėjimą, viltį ir pažadą, kad gražiausi darbai dar tik priešaky – visko dvigubai Sakoma, kad yra vietų, kur laikas eina kitaip – ne greičiau, ne lėčiau, o giliau. Viena iš jų – Anykščiai. Miestas tarp šilo ir dangaus, tarp tikrovės ir legendos. Čia, kur medžių viršūnės bando paliesti žvaigždes, gyveno senolis vardu Mykolas…
Tarp kitko, gyvenimas – kaip bulviniai blynai: karšti – degina, šalti – neskanūs, o trečią dieną jau nebeatsimeni, kodėl juos iš viso kepėme. Bet tai nesvarbu, nes šiandien kalbėsime ne apie gyvenimą. Kalbėsime tarp kitko. O kai kalbi tarp kitko – tai, kaip sakydavo mano dėdė, „niekas nesužinos, kad meluoji“. Nes kam rūpi, kai niekas…
