Sėdžiu. Aš visada taip pradedu – iš inercijos. Sėdžiu kažkur viduryje salės, tarp žmogaus su vilnone kepure ir moters, kurios kvepalai tokie stiprūs, kad net spektaklio afiša prieš įeinant pasirašė pasižadėjimą tylėti. Šviesos geso, o aš dar spėjau pagalvot: jei pabaisų nebus – gal ir spektaklio nebus?
Bet buvo. Ir dar koks!
Scenoje – žmogus. Vienas. Vienas kaip paskutinis riešutas Kūčių vakarienėje. Vienas kaip vaikas sapne, kai atsibundi vidury nakties, o viskas – tamsu… Taip ir jis – išėjęs į sceną. Tik ne aiškintis, ne įrodinėt, o… būti. Ir nebijot. Arba bijoti taip, kad niekas net neįtartų. Nes kai juokiesi – niekas nemato, kad dantys kalena.
„Pabaisų nebus“ – taip sako spektaklio pavadinimas. Bet pavadinimai dažnai meluoja. Pavyzdžiui, „Snieguolė ir septyni nykštukai“ – iš tikrųjų tai yra drama apie būsto krizę ir darbo jėgos išnaudojimą.
O čia – žmogus kalba apie pabaisas. Bet ne tas, kurios po lova. (Nors jos irgi yra.) Kalba apie tas, kurios įsitaiso galvoje. Kartais – vos tik atsikėlus. Kartais – kai tave palieka. Arba kai tu pats save palieki, tik neprisipažįsti. Nes gėda. Nes vyras. Nes stiprus. (Tik naktim tyliai verkia pagalvė, kuri ir taip pilna dulkių erkučių.)
Ir tas kalbėjimas – ne iš tribūnos, ne iš aukšto. Iš vidaus. Kaip kai vaikas parneša žolės gyvatėms, nors gyvatės išnyko dar per Sausio 13-ąją.
Žodžiai ten sukasi, griūna, lipa vienas kitam per galvą. Mintys – kaip girti kaimynai laiptinėje – nelogiškos, bet keistai artimos. Ir skausmas ten net nepanašus į skausmą. Jis labiau – nelygumai kelyje. Tik tas kelias eina per galvą, širdį ir visus tavo vaikystės prisiminimus, kuriuos ištrynė vieno blogo žmogaus pasakyta frazė: „Nu, gal tu geriau patylėk.“
Ir tada tu tyli. Su gniutulu gerklėje. Tyli visą gyvenimą.
Bet tas žmogus scenoje – jis jau nebetyli. Jis išneša viską – savo baimes, klaidas, savo apgaules ir kvailus prisipažinimus. Kaip močiutė neša agurkus į turgų – net jei niekas neperka, svarbu parodyt.
O žiūrovai – mes – sėdim ir nežinom – juoktis ar verkti? Tai juokiamės verkdami. Arba verkiam juokdamiesi. Nes tas žmogus scenoje – gal ne jis, o mes? Gal ta scena – mūsų galva? O spektaklis – mūsų vakarykštė naktis, kai niekas neparašė, nors matė, kad buvom prisijungę?
Gal. O gal tiesiog geras spektaklis buvo. Su ironija, su sarkazmu, su žmogiškumu, kuris šiandien, rodos, vis retesnis nei grybai po atominės žiemos.
Ir tada supranti: pabaisų gal ir nebus – o jeigu bus …tai bent jau žinosim, kur jas pasodint – trečioj eilėj, tarp ilgesio ir savigraužos.
