Žvyrkelis – tikra dulkių evangelija. Jis nei kelias, nei ne kelias. Jis – kaip pusseserė, kuri gal ir ne iš pirmo žvilgsnio graži, bet užtat gera. O kartais ir nesveikas, kai po žiemos išmuša tiek duobių, kad atrodo – kelias susirgo raupais.
Bet aš jį myliu.
Kai buvau mažas ir dar tikėjau, kad šaldytuve gyvena šviesa, o duona atsiranda ant močiutės rankų – žvyrkelis man buvo vartai į pasaulį. Dviračiu per jį – kaip per laukinę Afriką. Dulkės kyla, akis graužia, bet važiuoji. Nes gyvenimas – ne akinių valymo skystis.
Rytais žvyrkelis pasitinka kaip koks girto poeto eilėraštis – nelygus, netikslus, bet turi širdį. Kartais dardėdamas juo supranti – štai, dabar dantys tau atsidėkoja už visus saldainius vaikystėj.
Kartais kelias tampa mokytoju. Jis moko kantrybės. Jei važiuoji greitai – gauni akmenį į stipinus. Jei lėtai – visi aplenks, ir močiutė su savo skiautinių krepšiu, ir karvė. Bet ir vėl – gyvenimas tas pats: neįmanoma visiems įtikti, ir niekas nežino, kur jis veda.
Kartą, kai sustojau prie žvyrkelio balos, pamačiau savo atvaizdą. Galvoju – gražu. Bet paskui pralėkė traktorius, ir viską aptaškė. Tada supratau – ir savimeilė dulkėse išnyksta.
O gal viskas gerai? Asfaltas lygus, bet jis neturi atminties. Žvyrkelis – turi. Jis prisimena, kur kas griuvo, kur pabučiavai pirmą kartą, o kur bučiavai grindinio plytą, kai pargriuvai. Toks jis – žvyrkelis. Kaip senas giminaitis, kurį visi keikia, bet per šventes pasikviečia.
Tad ar dar turit savo žvyrkelį? Jei turit – nupūskit dulkes nuo prisiminimų. Jei ne – išsinuomokit. Ir nepamirškit, kad šis tinklapis – kaip žvyrkelis. Nelygus, bet su charakteriu. Skaitykit, mėgaukitės, dalinkitės.
