Galima. Bet tik Šimonių girioje. Arba sapne. Arba kai pamiršti, kad reikia gyventi.
Šiaip gyvenimas be kaukės – kaip ėjimas basomis per šaltą ryto rasą: romantika tol, kol nepradedi čiaudėt. Nes pasaulis – ne močiutės darželis. Jis nori, kad būtum saldus, bet ne lipnus. Protingas. Bet ne per daug – kad neužgožtum viršininko. Ir visada – su gražia veido išraiška, net kai viduj verki kaip svogūnas.
Sistema mėgsta tvarką: dantys balti, galva aiški, emocijos su saiku. Todėl tau padovanoja kaukę. Ir dar vieną – išeigai. Ir dar vieną – facebook‘ui. Ir dar – kai su uošve kalbi.
Bet būna žmonių. Ne šiaip žmonių – šviesių. Tokie, nuo kurių net tavo pavargęs žvilgsnis išsitiesia kaip lova po darbo. Jie tavęs nespaudžia į formą. Nes jie patys be formos – tekantys kaip upė. Tokie žmonės neklijuoja etikečių. Jie žiūri į tave kaip į knygą – ir skaito. Net kai puslapiai perplėšti. Net kai raidės išsiliejo.
Ir tada kažkas nutinka.
Veidas ima grįžti į ramybės proporciją. Ne į „asmenukės kampą“, ne į „CV nuotrauką“, o į tą tikrąjį – kurį turėjai dar vaikystėj, kai nežinojai, kad reikia patikti.
Tą veidą atpažįsti tik tyloje. Arba prie kokio upelio Anykščiuose, kai niekas nežiūri. Kai net pušys nenori tavęs koreguoti.
Tik tuomet supranti – kaukės buvo kaip batai: reikalingos, kol eini per stiklus. Bet kai ateini ten, kur minkšta – norisi jas nusimaut. Ir šypsotis ne todėl, kad reikia, o todėl, kad niekas nesako „nesišypsok be reikalo“.
Gyvent be kaukių – pavojinga. Bet kartais pavojus – vienintelis kelias atgal į save.
